Etopeia

Turinys

• Pavyzdžiai iš etopėjos

etopija Tai retorinė figūra, susidedanti iš žmogaus moralinių ir psichologinių bruožų aprašymo. Pavyzdžiui: Jis visada sėdėjo klasės gale. Jis buvo tylus, drovus, bet daug protingesnis už kitus, nors rūpinosi, kad nepastebėtų. Keletą kartų jis dalyvavo pamokoje su savo silpnu balsu, kurį stengėsi pakelti, jis pasakė tai, kas mums visiems paliko žodžius. Galima sakyti, kad jis kultūringas, apgalvotas ir įsimintinas, taip pat kūrybingas.

Laikui bėgant buvo pridėta kitų bruožų, leidžiančių suprasti veikėją, pavyzdžiui, jo asmenybę, papročius, įsitikinimus, jausmus, požiūrį ir pasaulėžiūrą.

Etopėja skiriasi nuo prosopografijos (personažų fizinės išvaizdos aprašymas) ir portreto (literatūrinis įtaisas, derinantis išorinius ir vidinius bruožus veikėjų aprašyme).

Paprastai etiopas atsitinka, kai personažui suteikiamas balsas išreikšti save per jo konkrečius terminus, kalbos režimą ir vaizdus. Šia prasme tai yra leisti personažui kalbėti už save, naudojant dialogą, monologą ar interjero monologą.

Etopėja laikoma teatro ištekliu, nes ji priverčia skaitytoją patekti į veikėjo psichiką ir atspindi psichinį aprašymo laipsnį.

• Taip pat žiūrėkite: Retorinės figūros

Pavyzdžiai iš etopėjos

1. Jų kasdienybė buvo tokia griežta, kad kaimynai jas naudojo laikrodžiams reguliuoti. Tai buvo Kantas, filosofas, kuris, galbūt dėl ​​savo liguistos veido, iki mirties laikėsi punktualumo ir nuspėjamumo. Kiekvieną dieną jis keldavosi penktą ryto, nuo aštuonių iki dešimties arba nuo septynių iki devynių, priklausomai nuo dienos, vedė privačias pamokas. Jis buvo mėgėjas po valgio, kuris galėjo trukti iki trijų valandų, o vėliau, visada tuo pačiu metu, jis pasivaikščiojo po savo miestą, iš kurio niekada neišvyko, o paskui atsidavė skaitymui ir meditacijai. Būdamas 10 metų, religiškai, jis nuėjo miegoti.
2. Vienintelis jo dievas buvo pinigai. Visada atidus, kaip parduoti, net ir neparduodamą, naiviam, susidūrusiam stotyje, kurį žodžiais ir demonstracijomis sugebėjo pavergti net mygtuku. Jam viskas buvo verta, kai reikėjo parduoti. Tiesa niekada nebuvo jo šiaurė. Vadinasi, jis buvo pravardžiuojamas sofistu.
3. Jo šypsenoje galėjai pamatyti jo liūdną praeitį. Vis dėlto ji buvo pasiryžusi tai palikti ten, praeityje. Visada pasirengęs viską atiduoti kitiems. Net tai, ko neturėjau. Taip jis nugyveno savo gyvenimą, siekdamas, kad patirtas skausmas nevirstų kerštu, pašaipa ar susierzinimu.
4. Tie, kurie tikrai pažino mano tėvą, pabrėžia jo aistrą darbui, šeimai ir draugams. Pareiga ir atsakomybė niekada neapribojo jo humoro jausmo; jis taip pat neturėjo niežulio parodyti savo meilę prieš kitus. Religija jame visada buvo prievolė, niekada nebuvo įsitikinimas.
5. Darbas niekada nebuvo jo dalykas. Rutina, arba. Jis miegojo iki bet kurios valandos ir maudėsi atsitiktinai. Nepaisant to, visi kaimynystėje esantys žmonės jį mylėjo, jis visada padėjo mums pakeisti mažą ragelį ant čiaupų ar perdegusias lemputes. Be to, kai pamatė mus atvykstančius apsikrautus daiktais, jis pirmasis pasiūlė padėti. Mes to praleisime.
6. Jis buvo menininkas, net ir savo išvaizda. Atidžiai žiūrėdamas į detales, jis rado kūrinį kiekviename kampe. Kiekvienas garsas jam gali būti daina ir kiekvienas sakinys, kurio nors eilėraščio fragmentas, kurio niekas nerašė. Jo pastangas ir atsidavimą galima pastebėti kiekvienoje dainoje, kurią jis paliko.
7. Mano kaimynas Manuelito yra ypatinga būtybė. Kiekvieną rytą šeštą ji pasiima pasivaikščioti tą groteskišką šunį. Jis groja būgnais, bent jau taip teigia. Taigi, nuo 9 iki tol, kol nežinote, kada pastatas dunda dėl jo pomėgio. Vakarais visas pastatas dvokia ruošiant nepažįstamus receptus, kuriuos kadaise mokė močiutė. Nepaisant šuniuko triukšmo, kvapų ir lojimo, Manuelito priverčia save mylėti. Jis visada pasirengęs padėti kitiems.
8. Matyt, žmona jį apleido. Ir nuo tada jo gyvenimas žlugo. Kiekvieną vakarą jis buvo matomas apylinkės kiemelyje su pigiausio vyno buteliu ir neplauta taure. Jo žvilgsnis visada neteko.
9. Jis niekada nelietė mikrobangų krosnelės. Lėta ugnis ir kantrybė jai, mano močiutei, buvo raktas į bet kurį receptą. Ji visada laukė mūsų, atsirėmusi į duris, su mėgstamais patiekalais, jau pastatytais ant stalo, ir nepertraukiamai šypsodamasi atidžiai stebėjo, kaip mėgaujamės kiekvienu kąsniu. Kiekvieną šeštadienį 7 val. Turėjome ją lydėti į mišias. Tai buvo vienintelis dienos laikas, kai ji buvo rimta ir tyli. Likusią dienos dalį jis kalbėjo be perstojo ir kaskart juokdamasis, viskas aplink supurtė. Augalai buvo dar viena jo aistra. Ji rūpinosi kiekvienu iš jų, tarsi jie būtų jos vaikai: laistė juos, dainavo ir kalbėjo su jais, tarsi jie ją girdėtų.
10. Žodžiai niekada nebuvo jo reikalas, jis visada tylėjo: nuo to laiko, kai jis atvyko į biurą su visuomet nepriekaištingu kostiumu, iki tol, kol laikrodis mušė šešis, kai jis išėjo negirdėdamas garso. Kai jo kaktą žvilgėjo prakaitas, būtent dėl ​​susirūpinimo jis buvo pažadintas, kad kai kurie skaičiai jo neuždarys. Jo pieštukai, kuriais jis atliko begales skaičiavimų, visada buvo įkandami. Dabar, kai jis išėjo į pensiją, mes priekaištaujame, kad daugiau negirdėjome apie jį.
11. Jo gyvenimas nenuilstančiu žingsniu primena pilietinės dvasios evangelistą, kurio didžiulį prozelitų kritimą jis matė šešis dešimtmečius maitindamas minias, išlaisvindamas virtuvės vergus, įsivaizduodamas atstumus, žavėdamas aistros derlių, kvepdamas keistu kaip savo paties parduotuvę brangiuoju. sandalmedis gerumo ir išradingumo. (Guillermo Leon Valencia)
12. Jų taikiuose veiduose žydi siaubingos raudonos gėlės. Tai gėlės, kurias augina mano ranka, motinos ranka. Aš atidaviau gyvenimą, dabar jį taip pat atimu ir jokia magija negali atkurti šių nekaltųjų dvasios. Jie niekada daugiau nedės man mažų rankų ant kaklo, juokas niekada neatneš sferų muzikos į ausis. Tas kerštas yra saldus - melas. (Medėja, pasak Sofoklio)
13. Bet deja! Aš išgyvenu likimą, panašų į mano tėvo. Esu Tantalo dukra, gyvenusi su dievybėmis, tačiau po pokylio buvau pašalinta iš dievų draugijos ir, kadangi esu kilusi iš Tantalo, nelaimėmis patvirtinu savo giminę. (Níobe, pasak Euripido)
14. Iškiliausio piliečio dukra Metellus Scipio, Pompėjaus žmona, didžiulės galios princas, brangiausių vaikų motina, visomis kryptimis mane sukrėtė tokia nelaimių masė, kad galėčiau jas prisiimti galvoje ar tyloje. minčių, neturiu žodžių ar frazių, kuriomis galėčiau jas išreikšti. (Kornelija, pasak Plutarco)
15. Don Gumersindo […] buvo malonus […] naudingas. Gailestingas […] ir stengėsi patikti ir būti naudingas visiems, net jei tai kainavo darbą, nemigą, nuovargį, jei tik jam tai nekainavo tikro […] Linksmas ir juokelių bei pašaipų draugas […] jo elgesys [...] ir jo diskretiškas, nors ir nedaug pokalbis palėpėje (In Pepita Jimenez pateikė Juanas Valera)

Sekite su:

• apibūdinimas
• Topografinis aprašymas