Turinys
- Tekstinio citavimo tipai
- Specialūs ženklai
- Trumpų citatų pavyzdžiai
- Ilgi tekstiniai citavimo pavyzdžiai
- Parafrazė ar citata?
- Parafrazių pavyzdžiai
A tekstinė citata yra skolinimosi turiniu forma, padedanti skaitytojui aiškiai suprasti, kad tai, kas sakoma, yra kažkieno žodžiai. Šis veiksmas vadinamas nuoroda, ir jis leidžia skaitytojui žinoti, kada jis skaito autorių ir kada skaito tekstus, kuriuos tas autorius ištyrė, taip pat pateikia informacijos raktus, kad jis galėtų eiti į originalią knygą ir toliau gilintis.
Kiekvieną kartą, kai imamės jau paskelbtos idėjos ir ja pasinaudojame, arba kai tiriame norėdami sukurti savo idėjas, turime atsižvelgti į tai, iš kur kiekvienas dalykas, ir atskirti tai, kas yra mūsų, nuo svetimo. Priešingu atveju mes patirsime a plagiatas, intelektinio nesąžiningumo forma, dėl kurios gali atsirasti baudų ir problemų. Plagiatas yra vagystės forma.
Tiek pažodinės citatos, tiek galutinė teksto bibliografija yra parengtos pagal standartizuotus metodinius modelius. Geriausiai žinomos yra APA (Amerikos psichologų asociacija) ir MLA (iš anglų kalbos: Šiuolaikinių kalbų asociacija).
- Tai gali jums padėti: bibliografinės citatos
Tekstinio citavimo tipai
- Trumpos citatos (mažiau nei 40 žodžių). Jie turi būti įtraukti į tekstą, nenutraukiant jo eigos ar išdėstymo. Jie turi būti pridedami kabutėse (žyminčiose originalo teksto pradžią ir pabaigą), kartu su nuoroda bibliografiniais citatos duomenimis:
- Knygos išleidimo metai. Tai ypač svarbu, jei yra kelios knygos, kurias cituoja tas pats autorius, nes jos bus atskiriamos pagal metus.
- Nurodyto puslapio ar puslapių skaičius. Paprastai prieš tai pateikiama santrumpa „p“. arba „p.“ Kelių puslapių atveju bus nurodytas pirmasis ir paskutinis, atskirtas trumpu brūkšneliu: p. 12–16. Atskirų, bet pertraukiamų puslapių atveju bus naudojami kableliai: p. 12, 16.
- Autoriaus pavardė. Kai kuriais atvejais, jei pavardė buvo pavadinta prieš cituojant arba yra aišku, kam ji priklauso, ši informacija gali būti praleista skliausteliuose.
- Ilgos citatos (40 ar daugiau žodžių). Ilgos citatos turėtų būti dedamos į atskirą pastraipą, atskirtos nuo kairiosios puslapio paraštės dviem (2) skirtukais be įtraukų ir vienu tašku mažiau šrifto dydžio. Šiuo atveju jokios kabutės nereikalingos, tačiau po paskyrimo jūsų nuoroda turi būti įtraukta į minėtus duomenis.
Specialūs ženklai
Abiem tekstinio citavimo atvejais gali būti keli iš šių ženklų, santrumpų ar simbolių:
- Skliausteliuose []. Trumpo ar ilgo teksto citatos skliaustuose atsiradimas paprastai reiškia, kad tarp jų esantis tekstas nėra citatos dalis, bet priklauso tyrėjui, kuris yra priverstas ką nors patikslinti ar prie jo pridėti, kad galima visiškai suprasti.
- Ten pat. arba ten pat. Lotyniškas posakis, kuris reiškia „identiškas“ ir kuris naudojamas nuorodoje, norint skaitytojui pasakyti, kad tekstinė citata priklauso tai pačiai anksčiau cituotai knygai.
- cit. Ši lotyniška frazė reiškia „cituojamas kūrinys“ ir vartojama tais atvejais, kai yra tik vienas autoriaus konsultuotas darbas, taip vengiant pakartoti jo detales (nes jos visada yra tapačios), tik keičiant puslapio numerį.
- Et. į. Ši lotyniška santrumpa naudojama darbams, kuriuose yra pagrindinis autorius ir daugybė bendradarbių, per daug, kad būtų galima išvardyti visą. Todėl nurodoma atstovaujamojo pavardė ir kartu pateikiama ši santrumpa.
- Elipsas (…). Jie naudojami skaitytojui parodyti, kad yra dalis praleisto teksto arba prieš citatos pradžią, po jos, arba jos viduryje. Paprastai jie naudojami skliaustuose.
Trumpų citatų pavyzdžiai
- Kaip matome Foucault (2001) tyrimuose, beprotybės samprata yra neatsiejama proto dalis, nes „be beprotybės nėra civilizacijos“ (p. 45).
- Be to, „kultūrinis vartojimas Lotynų Amerikoje pasiekia maksimalų laipsnį, palyginti su politinių ir komercinių diskursų srautu, o ne, kaip Europoje, išreikštas iš tautinių valstybių“ (Jorrinsky, 2015, p. 8).
- Šia prasme patogu kreiptis į psichoanalizę: „Būties doktrina pasireiškia kaip kalbos introjekcijos [kastravimo] rezultatas individui“ (Tournier, 2000, p. 13).
- Štai ką Elena Vinelli patvirtina savo pratarmėje „Elena Vinelli“, kai tvirtina, kad „būtent sociokultūrinė lyčių konstrukcija skiria moterišką subjektyvumą nuo vyriško“ (2000, p. 5), suteikdama mums suprasti feministinį panašumą, kuris yra Saros Gallardo romano pagrindas.
- Iš šių tyrimų galima tikėtis ne ką daugiau, išskyrus „trumpą nusivylimą surandant neįtariamą tiesą“, kaip savo garsioje tyrimų žurnale teigė Eversas (2005, p. 12).
Ilgi tekstiniai citavimo pavyzdžiai
- Taigi Gallardo romane (2000) galime perskaityti:
... Bet moterys visada praeina grupėmis. Pasislėpiau ir laukiau. La Mauricia praėjo su savo ąsočiu, o aš ją tempiau. Kiekvieną dieną po to ji bėgdavo ieškoti manęs, drebėdama iš savo vyro baimės, kartais anksti ir kartais vėlai, į tą vietą, kurią pažįstu. Namuose, kuriuos padariau ranka, gyventi su žmona, norvegų gringo misijoje ji gyvena su vyru. (p. 57)
- Tam patogu sugretinti prancūzų autoriaus viziją:
Visuotinėse religijose, tokiose kaip krikščionybė ir budizmas, baimė ir pykinimas įžengia iš ugningo dvasinio gyvenimo. Šis dvasinis gyvenimas, pagrįstas pirmųjų draudimų sustiprinimu, vis dėlto turi vakarėlio prasmę ... (Bataille, 2001, p. 54)
- Rašymas yra pozityviausių ir romantiškiausių pažiūrų apie literatūrinį faktą susitikimo ir nesutarimo taškas, galintis pasitarnauti tokiems skirtumams, kaip Sontagas (2000):
Čia yra didelis skirtumas tarp skaitymo ir rašymo. Skaitymas yra pašaukimas, amatas, kuriame, praktikuojant, lemta tapti vis labiau žinančiu. Kaip rašytojas, tai, ką žmogus kaupia, yra visų pirma neapibrėžtumas ir nerimas. (7 p.)
- Šią „tapimo“ sampratą galima rasti išsibarsčiusią po visą filosofo darbą. Tačiau atrodo, kad jo išaiškinimas yra sudėtingas dalykas:
Tapimas niekada nemėgdžioja, nedaro panašaus ar prisitaiko prie modelio, nesvarbu, ar teisingumo, ar tiesos. Niekada nėra termino, nuo kurio reikėtų pradėti, pasiekti ar pasiekti. Nei dviejų terminų, kurie yra keičiami. Klausimas, koks tavo gyvenimas? Tai ypač kvaila, nes kai kas tampa, tai, kuo jie tampa, keičiasi tiek pat, kiek jis (...) Dvejetainės mašinos baigėsi: klausimas-atsakymas, vyras-moteris, vyras-gyvūnas ir kt. (Deleuze, 1980, p. 6)
- Taigi Freudo ir Alberto Einšteino korespondencijoje galima perskaityti taip:
... Jūs esate daug jaunesnis nei aš, ir aš galiu tikėtis, kad kai sulauksite mano amžiaus, būsite tarp mano „šalininkų“. Kadangi nebūsiu šiame pasaulyje to įrodęs, galiu tikėtis to pasitenkinimo tik dabar. Jūs žinote, ką aš dabar galvoju: „Išdidžiai numatydamas tokią didelę garbę, man dabar patinka ...“ [Tai Goethe’s Fausto citata] (1932, p. 5).
Parafrazė ar citata?
Parafrazė yra svetimo teksto perinterpretavimas, išreikštas naujojo autoriaus žodžiais. Šiuo atveju tyrėjas perskaito kito autoriaus idėjas ir paskui jas paaiškina savo žodžiais, nenustodamas priskirti autorystės, kurią ji atitinka.
Kai kuriais atvejais skliaustuose pridedamas perfrazuotas autoriaus vardas, siekiant paaiškinti, kad idėjos nėra jų pačios.
Kita vertus, tekstinė citata yra pradinio teksto paskola, į kurią nurodomas tekstas visiškai nesikiša ir nemodifikuojamas. Abiem atvejais laikomasi originalaus teksto autorystės: plagiatas niekada nėra tinkamas pasirinkimas.
Parafrazių pavyzdžiai
- Kaip buvo pakankamai pasakyta daugybėje kvantinės fizikos knygų, absoliutūs visatos dėsniai, su kuriais šiuolaikinis žmogus siekė jį ištirti ir suprasti, pasirodo esąs daug lankstesni ir santykiniai (Einstein, 1960), nei manyta anksčiau.
- Tačiau naujieji nacionaliniai idealai kyla ne iš konservatyviausio visuomenės sparno, bet būtent tai, kad šiandien Lotynų Amerikoje jis atlieka paradoksalų alternatyvų vaidmenį prieš jį apgulusius kairiuosius populizmus (Vargas Llosa, 2006). per vadinamąjį „ilgąjį dešimtmetį“.
- Pažymėtina, kad vis dėlto kartais daiktas yra daiktas, o ne kas kita (Freudas, cit.), todėl patogu žinoti, kaip laiku nutraukti psichoanalitinę meno interpretaciją, prieš patekant į biografinį determinizmą.
- Pietryčių Azijos antropologinėse tendencijose, kaip jau minėjo daugelis antropologų, yra mažumų kultūrinio tranzito elementų, kurie daro jį patrauklų lankytojams iš hegemoninės kultūros (Coites ir kt., 1980), bet ne vietos kaimynams. .
- Be to, šiuo klausimu Bataille'as buvo aiškus ir atitolo savo poziciją nuo tipiško postromantikų susižavėjimo lavonu, priešindamas darbą kaip užsakymą ir represijas prieš susižavėjimą smurtu (Bataille, 2001).
- Žiūrėti daugiau: Parafrazė
