Turinys
A dialogą tai yra dviejų ar daugiau žmonių bendravimo forma. „Dialogas“ vadinamas tiek rašytine forma, tiek bet kokio pobūdžio žodžiu bendraujant kasdieniame gyvenime.
Teatre aktoriai žodžiu vykdo dialogus, savo rašytinę formą randantys dramos literatūroje. Filmuose ir televizijoje girdimi dialogai taip pat turi scenarijus.
Kitose literatūros formose taip pat randame dialogų. Interviu yra dialogo forma, kuri dažniausiai vyksta žodžiu, o vėliau įtraukiama į rašytinę formą knygų ar žurnalų straipsniuose. Pasakojimo literatūroje dialogai yra momentai, kai veikėjai kalba.
Dialogai paprastai kiekvieno žmogaus kalbos pradžioje pažymimi scenarijumi. Kai personažas baigia kalbėti, jis parašo tašką. Scenarijai taip pat gali būti naudojami norint paaiškinti, ką veikėjas veikia kalbėdamas. Kitais formatais, pavyzdžiui, dramatišku, prieš kiekvieną parlamentą nurodomas kalbančiojo veikėjo vardas ir dvitaškis.
- Taip pat žiūrėkite: Monologas
Trumpų dialogų pavyzdžiai
Ma Joad: Tommy, tu nieko nenužudysi, ar ne?
Tomas Joadas: Ne, mama, ne tai. Ar ne taip. Tiesiog taip yra, nes šiaip esu neteisėtas ir gal galiu ką nors padaryti. Gal galite ką nors išsiaiškinti, ieškoti ir galbūt sužinoti, kas negerai, o tada sužinoti, ar galima ką nors padaryti. Aš apie tai aiškiai negalvojau, mama. Aš negaliu. Aš nepakankamai žinau.
Ma Joad: Kaip aš sužinosiu apie tave, Tomai? Jie galėjo tave nužudyti, ir aš niekada to nežinosiu. Jie gali jus įskaudinti. Iš kur aš galiu žinoti?
Tomas Joadas: Na, galbūt tai pasakė Casy. Jūs neturite savo sielos. Tik maža dalelė puikios sielos, tos didžiosios sielos, kuri priklauso mums visiems.
Ma Joadas: Ir tada ... Na ir ką, Tomai?
Tomas Joadas: Tada nesvarbu. Aš būsiu bet kur tamsoje Aš būsiu visur, kur tik pažvelgsi. Visur, kur vyksta kova dėl alkanų valgyti, aš būsiu ten. Kur tik policininkas muša vyrą, ten būsiu aš. Aš būsiu taip, kaip vyrai rėkia, kai supyksta. Aš juokiuosi iš vaikų, kai jie bus alkani ir žinos, kad vakarienė paruošta. O kai žmonės valgo tai, ką užaugo, gyvena savo pastatytuose namuose, aš irgi būsiu ten.
Ma Joad: Aš nesuprantu, Tomai.
Tomas Joadas: Aš taip pat, mama, bet apie tai galvojau.
(„Viñas de Ira“, rež. John Ford.)
Fernando: panele ...
Francisquita: džentelmenas ...
Fernando: leisk jam tave sustabdyti, atleisk.
Francisquita motina: kas tai, Francisca?
Francisquita: Nieko, mama. Nosinė, kurią man duodi. Palauk, aš nežinau, ar tai mano.
Fernando: Aš tai patvirtinu, kad tai tavo.
Francisquita: Ar tai šiek tiek nesusiūti?
Fernando: Iš tiesų.
Francisquita: Ar bet kokiu atveju tai yra nėriniai?
Fernando: Taip, aš tavimi pasitikiu.
Francisquita: Tai mano.
Fernando: Ir efe.
Francisquita: Francisca reiškia.
Fernando: Tai labai gražu!
Francisquita: Nors ženklai sutampa su mano išsiuvinėta nosinaite, jei kuri nors ponia klausia, ar ją radote, pasakykite jai, kad Coronado našlė gyvena čia ir kad dukra ją turi pasilikti savininkui.
Fernando: Pasiklysk, panele, saugokis.
Francisquita: Sudie!
Fernando: Iki pasimatymo!
(Doña Francisquita, lyriška komedija trimis veiksmais. Tekstas: Federico Romero ir Guillermo Fernández Shaw.)
- Gera diena.
- Gera diena. Kaip aš galiu tau padėti?
- Prašau, man reikia dviejų kilogramų duonos.
- Du kilogramai duonos. Yra čia. Dar kas nors?
- Nieko daugiau. Kiek aš tau skolingas?
- Trisdešimt pesų.
- Štai tu.
- Labai ačiū. Laba diena.
- Laba diena.
HUMBERTO: Tu ... Ar turi daug ką veikti?
ARONAS: Kaip?
HUMBERTO: Aš turiu omenyje ... jei turite daug ką veikti?
ARONAS: Ne ... ne, tik pusvalandis. Ar lauki, kol baigsiu?
HUMBERTO: Taip ...
ARONAS: Tai, kad rytoj turiu pateikti likutį ... geriausia tai, kad ateinu anksčiau ir baigiu ... jei baigsiu ... Ar jus samdo įmonė ar pastatas?
HUMBERTO: Bendrovė.
ARONAS: (dainuoja kompanijos skambesį) „Sugarpoint“, „Sugarpoint“. Mes visi esame „Sugarpoint“ ... Mes esame iš tos pačios įmonės ...
HUMBERTO: Taip.
ARONAS: Ar turite ką nors apmokestinti?
HUMBERTO: Ne.
ARONAS: Jei nori, galiu. Pirmieji metai nemokami.
HUMBERTO: Ačiū.
ARONAS: Baigiasi per devynias dienas. Vedęs ar vienišas?
HUMBERTO: Vienišas.
ARONAS: Aš vedęs savo motiną. Iki pasimatymo rytoj Humberto!
HUMBERTO: Iki pasimatymo rytoj!… Arón.
(Normano Briski „Rebatibles“ ištraukos.)
- Atsiprašau.
- Taip, pasakyk man.
- Ar nematėte juodo šuns aplinkui?
- Šį rytą praėjo keli šunys.
- Aš ieškau tokio, kuris turėtų mėlyną apykaklę.
- O taip, tai buvo parko kryptimi, tik prieš akimirką.
- Labai ačiū iki pasimatymo vėliau.
- Ate.
Juanas: Kieno tai skėtis?
Ana: Aš nežinau, tai ne mano.
Juanas: Ar kas nors pamiršo skėtį koridoriuje?
Alberto: Ne aš.
Diana: Ne aš.
Juanas: Tai kas jį paliko?
Ana: Margarita čia buvo anksčiau. Tai tikriausiai jos.
Juanas: Aš jai paskambinsiu, kad praneščiau, jog ji čia.
- Atleisk, kad atėjau taip vėlai, - pradėjo jis; ir tada, staiga praradusi savęs kontrolę, ji nubėgo į mano žmoną, apsimetė rankas ant kaklo ir apsipylė ašaromis ant peties. O, aš turiu tokią didelę problemą! -sob-. Man reikia, kad kas nors man taip padėtų!
- Bet tai Kate Whitney! - tarė mano žmona, pakeldama šydą. Tu mane gąsdinai, Kate! Kai įėjai, neįsivaizdavau, kas tu.
-Nezinau ka daryti, todel atėjau tiesiai pas tave. Kaip visada. Žmonės, patekę į nelaimę, plūdo pas mano žmoną kaip paukščiai švyturyje.
-Tu buvai labai malonus ateinantis. Dabar gerkite vyno ir vandens, atsisėskite ir pasakykite mums apie tai. O gal norite, kad išsiųsčiau Jamesą į lovą?
-O, ne, ne. Man taip pat reikia gydytojo patarimo ir pagalbos. Tai apie Isa. Jis jau dvi dienas nebuvo namuose. Aš taip jaudinuosi dėl jo!
(„Vyras susuktą lūpą“, Arthuras Conanas Doyle'as.)
- Atleisk, tai mano vieta.
- Ar tu tuo tikras?
- Taip, mano biliete rašoma šešta eilutė, dvylika vietų. Tai tas pats.
- Atleisk, aš mačiau neteisingą mano įėjimą. Mano vieta yra dvi. Aš jau palieku tavo vietą.
- Labai ačiū.
- Jokiu problemu.
- Matau, kad langas išdaužtas, ar ne?
- Taip, pone, - pasakė pastarasis, labai susirūpinęs duoti jam pokyčių ir nekreipdamas daug dėmesio į Valentiną.
Valentinas tyliai pridėjo nemažą patarimą. Padavėjas tapo komunikabilus:
- Taip, pone; nuostabus dalykas.
- Iš tikro? Papasakok, kaip buvo, - tarė detektyvas, tarsi neteikdamas didelės reikšmės.
- Matote: įėjo du kunigai, du užsienio kunigai tų, kurie dabar yra čia. Jie paprašė ką nors valgyti, jie valgė labai tyliai, vienas iš jų sumokėjo ir išėjo. Kitas taip pat ketino išvykti, kai supratau, kad man sumokėta trigubai mokėtina suma. «Ei, tu (sakiau mano vyrui, kuris jau ėjo pro duris), tu man sumokėjai daugiau nei sąskaita. »« Ak? », Atsakė jis labai abejingai. - Taip, - pasakiau ir parodžiau jam raštelį ... Na, tai, kas nutiko, yra nepaaiškinama.
- Kodėl?
- Nes būčiau prisiekęs pagal Šventąją Bibliją, kad ant užrašo parašiau keturis šilingus, o dabar radau keturiolikos šilingų figūrą.
- Ir tada? - lėtai, bet liepsnojančiomis akimis pasakė Valentinas.
- Vėliau prie durų buvęs parapijos kunigas man labai ramiai pasakė: «Atsiprašau sugadinęs jūsų sąskaitas; bet aš mokėsiu už langą. » - Koks vitražas? „Tas, kurį dabar sulaužysiu“; ir iškrovė ten skėtį.
(„Žydrasis kryžius“, G. K. Chestertonas.)
- Sveiki?
- Sveiki, aš esu Juanas.
- Sveiki, Juanai, kaip tu?
- Na ačiū. Ar galėčiau kalbėti su Julija? Negaliu patekti į jūsų telefoną.
- Jis man pasakė, kad jo telefone baigėsi baterija. Aš jau nutikau tau su ja.
- Labai ačiū.
- Jokiu problemu.
