Turinys
The pasakojimo žanras yra literatūros žanras, atkuriantis išgalvotą pasaulį pasakotojo požiūriu. Nors pasakojimai gali būti įkvėpti realybės, jie vis tiek yra fiktyvūs, nes jie pateikia apibūdinimus ir perspektyvas, kurios visada bus subjektyvios.
Pasakojimo žanras paprastai rašomas prozoje, nors yra keletas pasakojamųjų eilėraščių atvejų, pavyzdžiui, „Martín Fierro“ ar „La Llíada“.
Pasakojimo žanro išdavėjas vadinamas pasakotoju, esybe, kuri nurodo ir susieja įvykius tam tikru požiūriu. Tas pasakotojas gali naudoti pirmąjį asmenį (norėdamas sukurti didesnį artumą su faktais), antrą asmenį (užmegzti santykius su skaitytoju) arba trečią asmenį (sukurti objektyvesnę ir visapusiškesnę viziją).
Pasakojimo žanre vyrauja referencinė kalbos funkcija, nes ji pasakoja istoriją apie tam tikrą temą ar referentą (kuris gali būti tikras ar fiktyvus).
Kiti du pagrindiniai literatūros žanrai yra lyrinis žanras, išreiškiantis jausmus ar proto būsenas, ir dramos žanras, parašytas dialogo būdu ir skirtas reprezentacijai.
- Taip pat žiūrėkite: Diktorius pirmuoju, antruoju ir trečiuoju asmeniu
Pasakojimo žanrai yra:
- Epinis. Jis turi mitinį pobūdį, pasakodamas apie didvyrių, dievų ir mitologinių būtybių išnaudojimus.
- Dainuoti žygdarbį. Tai epinė forma, skirta viduramžių riterių žygdarbiams. Jie vadinami „dainomis“, nes dėl to meto visuomenės (11–12 a.) Neraštingumo juos perdavė kanklininkai, kurie deklamavo šias istorijas.
- Istorija. Paprastai jis rašomas proza ir pasižymi trumpumu, mažu veikėjų skaičiumi ir argumentų paprastumu.
- Romanas. Ilgesnis nei istorija, jis pasakoja įvykių eilę ir apibūdina kelis veikėjus sudėtingesne struktūra. Romanas visada, bent jau iš dalies, yra fantastika. Net istoriniuose romanuose, nors ir pasakojami tikri įvykiai, yra faktų ir grožinės literatūros fragmentų.
- Parabolė. Nors ji yra trumpesnė už pasakėčią, ji taip pat siekia perteikti mokymą naudojant analogiją.
- Legenda. Tai populiarus pasakojimas, paremtas tikru įvykiu, tačiau su antgamtiškais priedais, paaiškinančiais skirtingas kasdienio gyvenimo sritis. Jie tradiciškai perduodami žodžiu, nors šiuo metu jie taip pat buvo sudaryti spausdintinėmis versijomis.
- Pasakėčia. Joje pasakojama apysaka, kurioje dažniausiai vaidina gyvūnai, turintys žmogiškų savybių, tokių kaip gebėjimas kalbėti, protingai mąstyti ar įsimylėti. Pasakose yra mokymas, vadinamas „moralu“, ir jie skirti visuomenės moralei perteikti.
Pasakojimo žanro pavyzdžiai
- Kiškis ir Vėžlys. Pasakos pavyzdys.
Kažkada buvo kiškis, kuris dėl savo greičio buvo labai tuščias. Jis visada tyčiojosi iš vėžlio lėtumo. Vėžlys nepaisė jos patyčių, kol vieną dieną jis metė ją varžyboms. Kiškis labai nustebo, bet priėmė.
Gyvūnai buvo surinkti stebėti lenktynių ir buvo nustatyti starto bei finišo taškai. Prasidėjus lenktynėms, kiškis davė vėžliui ilgą pranašumą, tuo pačiu tyčiodamasis. Tada jis pradėjo bėgti ir labai lengvai aplenkė vėžlį. Pusiaukelėje jis sustojo ir ilsėjosi. Bet netyčia ji užmigo.
Tuo tarpu vėžlys toliau žengė lėtai, bet nesustodamas. Kai kiškis pabudo, vėžlys buvo vos keli žingsniai nuo finišo linijos, ir nors kiškis bėgo kuo greičiau, jam nepavyko laimėti lenktynių.
Kiškis tą dieną išmoko vertingų pamokų. Jis išmoko nesityčioti iš kitų, nes niekas negali būti laikomas pranašesniu už kitus. Be to, jis atrado, kad svarbiausia yra nuolat palaikyti pastangas nustatant tikslą.
- Daugiau pavyzdžių rasite: Trumpos pasakos
- Odisėja. Epas eilėraštyje.
(Fragmentas: Ulizo susitikimas su sirenomis)
Tuo tarpu tvirtas laivas savo lengvąja trasa
susidūrė su Sirenomis: laimingas kvėpavimas paskatino ją
bet staiga tas vėjelis nutrūko, buvo rami ramybė
jis jautėsi aplinkui: kažkoks dievas išlygino bangas.
Tada mano vyrai pakilo, sulankstė burę,
jie numetė jį į valties dugną ir, sėdėdami prie irklo,
jie balino jūrą putomis su poliruotais kastuvais.
Tuo tarpu aš paėmiau aštrią bronzą, supjausčiau vaškinį kepalą
ir, suskaidęs ją į mažus gabalėlius, aš juos sugniaužiau
tvirta mano ranka: jie netrukus sušvelnėjo
galingi mano pirštai ir saulės ugnis iš viršaus.
Po vieną savo vyrą aš uždengiau ausis
ir, savo ruožtu, jie surišo man kojas ir rankas
ant stiebo, tiesus, tvirtais lynais, ir tada
plakti su irklais jie grįžo į putojančią jūrą.
Pakrantė dabar buvo ne daugiau kaip šauksmas
o kruizinis laivas skrido, veikiau jie suvokė
Sirenos praėjo pro šalį ir iškėlė skambią dainą:
„Ateik čia, duok mums garbę, šlovingiausias Ulisas,
jūsų žygis sulaiko užsidegimą išgirsti mūsų dainą,
nes niekas jo juodoje valtyje čia nepravažiuoja nekreipdamas dėmesio
šiam balsui, kuris sklinda saldžiu medumi iš mūsų lūpų.
Kas laimingai klausosi, žino tūkstantį dalykų:
darbai, kuriuos mes žinome ten prie kelio ir jo laukų
dievų įvedė valdžią trojanams ir argyviečiams
ir net tai, kas vyksta visur derlingoje žemėje “.
Taigi jie pasakė iškvėpdami saldų balsą ir man krūtinėje
Aš troškau juos išgirsti. Suraukęs antakius įsakiau
mano vyrai atlaisvina mano kaklaraištį; jie irklavo sulankstyti
prieš irklą ir stovintieji Perimedas ir Eurilochas, mėtantys
naujos virvės ant manęs žiauriai privertė jų mazgus.
Kai pagaliau palikome juos ir nebebuvo girdėti
bet koks ištikimų draugų Sirenų balsas ar daina
jie pašalino vašką, kurį turėjau ausyse
padėjo, kai jis atėjo ir išvadavo mane nuo mano obligacijų.
- Roldano daina. Dainavimo poelgio pavyzdys.
(Fragmentas)
Oliverosas užkopė į kalną. Pažvelkite į dešinę ir pamatykite, kaip netikėtų būrys žengia pro žolėtą slėnį. Jis iškart paskambina savo partneriui Roldanui ir sako:
-Girdžiu tokį išaugusį gandą sklindantį iš Ispanijos pusės, matau, kad spindi tiek daug aukščių ir žiba tiek daug šalmų! Šie šeimininkai sukels rimtą mūsų prancūzų problemą. Ganelonas tai gerai žinojo - žemas išdavikas, kuris mus išrinko prieš imperatorių.
- Tylėk, Oliverai, - atsako Roldanas; Jis yra mano patėvis, ir aš nenoriu, kad apie jį pasakytum dar vieną žodį!
Oliverosas užkopė į aukštį. Jo akys apžvelgia Ispanijos karalystę ir įspūdingoje daugybėje susirinkusius saracėnus. Šviečia šalmai, kurių auksas yra brangakmeniai, skydai, aukščio plienas, lydekos ir prie skydų pririšti gonfalonai. Jis net negali pridėti įvairių kariuomenės korpusų: jų yra tiek daug, kad jis praranda skaičių. Širdyje jis jaučiasi stipriai sutrikęs. Kiek leidžia kojos, jis leidžiasi nuo kalno, pakyla pas prancūzus ir pasako jiems viską, ką žino.
„Aš mačiau neištikimus“, - sako Oliverosas. Dar niekada niekas nematė tokios didelės minios žemėje. Yra šimtas tūkstančių, kurie yra prieš mus su skydais ant rankų, šalmais susirišę ir apklijuoti baltais šarvais; blizgantys jų skydai spindi stačia geležimi. Teks kovoti taip, kaip dar niekada nebuvo. Ponai prancūzai, padėk Dieve! Tvirtai priešinkitės, kad jie negalėtų mūsų nugalėti!
Prancūzai sušunka:
-Blogas, kuris bėga! Iki mirties nė vienas iš mūsų tavęs netrūks!
- Ceibo gėlė. Legendos pavyzdys.
Iki ispanų atvykimo į Ameriką jauna moteris, vardu Anahí, gyveno ant Paraná upės kranto. Ji nebuvo ypač graži, tačiau jos dainavimas džiugino visus jos kaimo gyventojus.
Vieną dieną atvyko įsibrovėliai ispanai, kurie sunaikino miestą ir užgrobė gyventojus, išgyvenusius ataką. Anahí buvo tarp jų. Tą naktį, kai įkalintojas užmigo, Anahí dūrė jam peiliu ir pabėgo. Tačiau netrukus po to ji buvo areštuota ir, keršydami už maištą, pririšo ją prie medžio ir padegė.
Tačiau užuot vartojusi, Anahí virto medžiu. Nuo tada yra ceibo, medis su raudonomis gėlėmis.
- Daugiau pavyzdžių: Legendos
- Signalinė širdisautorius Edgaras Allanas Poe. Istorijos pavyzdys.
Atkreipkite dėmesį dabar. Tu mane imi iš proto. Bet pašėlę žmonės nieko nežino. Vietoj to ... jei jie galėjo mane pamatyti! Jei matytum, kaip greitai aš pasielgiau! Su kokia priežiūra ... su kokiu įžvalgumu ... su kokia disimuliacija ėjau į darbą! Niekada nebuvau malonesnė už senuką nei savaitę prieš jį nužudžius. Kiekvieną vakarą apie dvyliktą aš pasukdavau jos durų rankeną ir atidarydavau ... oi, taip švelniai!
Ir tada, kai anga buvo pakankamai didelė, kad galėtų praleisti galvą, jis pakėlė kurčią žibintą, uždarytą, visiškai uždarytą, kad nebūtų matoma šviesa, ir už jo jis praleido galvą. O tu būtum nusijuokęs pamatęs, kaip sumaniai jis pasuko galvą! Jis lėtai judėjo ... labai, labai lėtai, kad netrikdytų senuko miego. Užtrukau visą valandą, kol visiškai įkišau galvą pro durų angą, kol pamačiau jį gulintį ant savo lovos. Ei? Ar beprotis galėjo būti toks pat išmintingas kaip aš?
Ir tada, kai galva buvo visiškai kambario viduje, jis atidarė žibintą atsargiai ... oi, taip atsargiai! Taip, jis atsargiai atidarydavo žibintą (nes vyriai girgždėjo), jis atidarė jį tiek, kad ant grifo akies nukrito vienas šviesos spindulys. Ir aš tai darydavau septynias ilgas naktis ... kiekvieną naktį dvyliktą ... bet aš visada rasdavau savo akį užmerktą, todėl man buvo neįmanoma atlikti savo darbo, nes mane erzino ne senis, o bloga akis.
Ryte, tik pradėdama dieną, ji be baimės įžengė į jo kambarį ir ryžtingai kalbėjo su juo, nuoširdžiu balsu pavadindama jo vardą ir klausdama, kaip jis praleido naktį. Matai, aš turėjau būti labai sumanus senukas, kad įtarčiau, jog kiekvieną vakarą, būtent dvylikos, eidavau jo žiūrėti miegodama.
- Parabolė apie sėjėją. Evangelija pagal šventąjį Matą.
Tą dieną Jėzus išėjo iš namų ir atsisėdo ant jūros kranto. Prie jo susirinko tokia minia, kad jis turėjo užlipti atsisėsti į valtį, o visa minia liko ant kranto. Jis pradėjo daug ką jiems kalbėti palyginimais, sakydamas: štai sėjėjas išėjo sėti. Kai jis išmetė sėklą, keli nukrito prie kelio, o paukščiai priėjo ir suvalgė. Kai kurie nukrito ant uolėtos žemės, kur nebuvo daug žemės, ir netrukus išdygo, nes dirvožemis nebuvo gilus; bet saulei pakilus ji nudžiūvo ir nudžiūvo, nes neturėjo šaknų. Kita dalis krito tarp erškėčių; erškėčiai augo ir jį užgniaužė. Kita vertus, krito ant geros dirvos ir davė vaisių, šimtas dalių, dar šešiasdešimt ir dar trisdešimt.
Kiekvienas, kuris girdi Karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia tai, kas pasėta jo širdyje: štai kas pasėta kelyje. Pasėtas uolėtoje žemėje yra tas, kuris girdi žodį ir iškart jį priima su džiaugsmu; bet jis neturi šaknies savaime, bet yra nepastovus, o kai dėl žodžio kyla kančios ar persekiojimai, jis iškart suklumpa ir krenta. Tarp erškėčių pasėtas tas, kuris girdi žodį, tačiau šio pasaulio rūpesčiai ir turtų suviliojimas užgniaužia žodį ir jis išlieka sterilus. Priešingai, į gerą dirvą pasėja tas, kuris girdi žodį ir jį supranta, duoda vaisių ir duoda šimtą, šešiasdešimt ar trisdešimt.
- Karas ir taika, Leonas Tolstoi. Naujas pavyzdys.
(Fragmentas)
Mano tikslas rytoj nebus skatinti ir nužudyti, bet užkirsti kelią mano kariams pabėgti nuo teroro, kuris užpuls juos ir mane. Mano tikslas bus, kad jie žygiuotų kartu ir gąsdintų prancūzus, o prancūzai - prieš mus. Niekada neįvyko ir neatsitiks taip, kad du pulkai susidūrė ir kovojo ir tai neįmanoma. (Apie Schengrabeną jie rašė, kad mes taip susidūrėme su prancūzais. Aš ten buvau. Ir netiesa: prancūzai pabėgo). Jei jie būtų susidūrę, jie būtų kovoję tol, kol visi bus nužudyti ar sužeisti, ir to niekada nebūna.
- Tęskite: Literatūros žanrai
